žiemkentys

žiemkentỹs, -ė̃ adj., smob. (3^b) Š, BŽ175, DŽ, NdŽ, KŽ, žiemkeñtis, -ė (2) Š, Rtr, NdŽ, KŽ, LKKIII100(Škn), žiẽmkentis (1); M, L 1. vienergis, žiemmitys: Žiemkeñtis jaučiukas da netinka prie karvių leist Skrb. 2. rudenį sėjamas ir derlių duodantis kitais metais (apie javus): Žiẽmkenčių rugių didesni grūdai Vn. Rugių nesė[ja] žiemkeñčių tų, ta tik kviečiai vasariniai Akm. Tu rugeli, tu žiemkentėli, tu nebijojai šaltos žiemelės LTR(Plv, Pns). ║ apie gėles ir augalus: Mėnesio pradžioje tręškime žiemkentes ir vienametes vaistažoles rš. Peržydėjusioms rožėms ir kitoms žiemkentėms gėlėms [reikia] išpjauti žiedkočius sp. Žiemkentė sausapintė (bot. Coltricia parennis) rš. Girdi? Tai sėkla žiemkentė pabudo po širdim – po grumsteliu K.Brad. 3. Sut, J išsilaikantis per žiemą: Žiẽmkenčiai obuoliai per žiemą laikos Tlž. 4. patiriamas žiemą: Žiemkenčiai vargai jau visi praėjo LTR. 5. Čk laikomas per žiemą (apie kiaules): Žiūrėk, žiemkentỹs išlindo iš tvarto Šmn. Žiemkentỹs ne veislinis, gali ir prasčiau duot ėst Dbk. Žiemkentỹs paršas, kur nepenia ir laiko Pnd. Mes turim vieną meitėlį ir du žiẽmkenčius Vžns. Ė, tas mano kiaulis žiẽmkentis nelabai tikęs Sl. Tris žiẽmkenčius paršus laiko ir porą peni Trgn. Tokie gi blogi paršai, kaip žiemkenčiaĩ Lel. Bijom, kad nesuliuobtum visų bulbių i burokų, kad liktų tiem žiemkenčiám Mžš. Tokie žiemkeñčiai kūdi, kad net šiušu žiūrėt Št. Žiemkenčiaĩ paršai, ant žiemos palikdavo Kvr. ^ Ir anas valgo, o eina kaip žiemkentỹs Dkk. Skursti vargsti [žmogus] kaip žiemkeñtis paršas Btg. Esi nuog girtybės sunykęs kaip žiemkentė Tat. Penima kiaulė nežino, ko žiemkentys žviega LTR(PT).